Social anxiety: karantino paliesti tarpasmeniniai santykiai ir nerimo mažinimas
Kaip verčiama social anxiety neaptikau, ieškojau ir pati mąsčiau, bet psicho-žodyne žodžio nėra, o sociofobija (yra toks terminas, bet jis per stiprus) ne visai čia pritinka. Socionerimas? Vadinkime taip, manding, visi suprasim, nes – ot siurprizas – ačiū pandemijai, mus palietė ta pati blogybė ir visuomeniškai visi nerimaujame stipriai. Tai tą socionerimą aš pati jaukinaus, kenčiau arba pamiršdavau per gyvenimėlį, nuo būklės priklausomai ir kartais interneto, bet šiuo metu jaučiu, kad post-karantin-grįžimui bus paserviruota to nerimo gausiai, yra jau. Ir žmonės šiaip, ir mokslininkai dar nespėjo įvertinti + paskaičiuot, kaip sukniso mum psichologiją kontaktų sutraukymas, pramogų apribojimai, kai atšventėm (nu, nes mes uolūs katalikai) jau dvejas Velykas per Zoom’ą, kiti dvejus gimtadienius. Girdėjau ir pasakymų, kad čia tik ekstravertai vargsta, intra- laimingi izoliavęsi, bet, deja ne – mes tarsi repetuojam atskirtį, atsiribojam, o juk žmogus yra bendruomeniškas ir gyvena grupėm gamtoje (iš tiesų tai kuria kolektyvinius sodus arba dainuoja dainų šventėse). Net jei imam sveiką ir laimingą (kas toji laimė?) individą – vienetą – nepažinusį social anxiety, kaip būsenos, nu tai įvedus karantiną jam teko elgtis tarsi jis tą socionerimą turėtų ir jį varžytų ši diagnozė – užsidaryk ir slėpkis nuo blogiečių, buuu. Jei kažkur išsikrapštai, tai tada daužo stresas (net jei jautiesi atsparus) – o gal susirgsiu, paliesiu nosį sau ne sterilia ranka, jei ką sutiksiu, tai apipils mane bacilom, ką reiks darbe sakyt. Ir aš, jo, bėgiodavau su kauke (oficialiai sportuot galėjai be lauke), etiketas toks semi-atletų palei Nerį, laikausi ir dabar (kai “kamštis"). Kas įdomu ir kelia rūpestį, kad pralaisvėjus (arba net anksčiau, priklausomai nuo px lygio), mes vis tiek niekur nelindom, vengėm net šeimos ir teisinomės virusu. Prisipažinsiu – aš taip dariau (jau mažinu), "man va visokios ligos, negaliu pasigaut, sutraukiojam ryšius" ir aš net niekam nesirodysiu, prisideda dar čia asmeniniai zajobai man. Net jei ne visi atsiskyrėt, o nusispjovėt ir praignoravot karantiną, kontaktai buvo prisukti, kompanijos group chatuose pamirštos palaipsniui. Aš gudriai šias porą savaičių atviravau su tais, ką sutikau ir kieno paklausinėt nusprendžiau apie reiškinį – nu, nenustebino, visi taip pat kažkur paklydo, kai tapo galima, tai nenorėjo niekur eit, nesiūlė susitikt ir – tyrimui svarbu – daug ne-ri-ma-vo. Bet, kas gražu, kad, jei išdrįso, tai buvo gera žiauriai ir norėjosi draugystės dar ir dar. Tai kas čia mum nutiko? Vengiam rašyt, nors susirašydavom kasdien, neaišku kuo užsiimam laisvalaikiu (bet ne draugais), užstrigom su savom problemom ir pametėm bendrystę. Bet bajeris tame, kad bendrystė būtent ir sprendžia opius reikalus – man labai padeda žinot, kad aš nesu viena, ne man vienai taip liūdna, jūs turite sunkumų ir turite šunų, kai kas vaikų, namų darbų. Kokie bus pasikeitę mūsų santykiai, ar dar begrįš į buvusius, nes net atpratom gatvėj sveikintis – per kaukę nesimato kas, tai aš į veidus nebežiūriu – paprasta. Tiesa, supraskim, kad dabar visi be išimties pajausim, va, gal jau atpažinot, jaučiam – social anxiety savy, būtų be galo keista ir neįtikėtina, jei šito meto faktoriai nelemtų tokio sutrikimo (gal taps tai norma, bet kaip nemalonu, geriau nurimkim).
Kaip atpažinti nerimą?
Pasikartojam – visi tai įsigijom, deal with it dabar, net jei atrodo, kad manęs socionerimas nepalietė ir kol kas esu “normalus”, tai, senelyzai, gi visi imituojam vis dar visuotinį atsiskyrimą ir apribojam sąlytį, tave anxiety kamuoja, jei negalvoji taip, tai štai kaip susiprast:
Pasibaigus meet’ui Zoom’e ar kitoj platformoj (bet ne nuo jos priklauso, heh) suki vis iš naujo ką pakalbėjai, ar gerai pasirodei, ar nesimatė tas kleckas ant maikės ir ar girdėjo kolegos, kad tu k**va b** negeri alkoholio (true story – girdėjo) per online degustaciją. Tiesiog, kai užsižiebia “Jūs išėjote iš susitikimo” imi save skalbt ir sielotis, kad mikčiojai ir visi fone matė tavo apverstą chatą.
Egoistiška, bet dauguma minčių apie save tik (jos negražios), kas liečia bendravimą – ar aš turėčiau rašyt, man nerašo, niekam nepatinku, nebenori draugaut, mane lopu laiko, nes neinu į balių, bet jeigu nueisiu, tai tada susirgsiu ir ką mamai sakysiu – kad po plotus valkiojuos, bet pas ją nevažiuoju, neisiu tada. O abejonių – šimtai: gal, jei ignoruosiu, nereiks atsakyti, bet gal visai faina draugai?
O jau kaip situacijų kratomės beigi žmonių – jei pats nepradėsiu, tai manęs nekalbins, nereiks nieko aiškintis, pasakot. Kai atpažįstamas nerimas, jis nemalonus, jo noris išvengt, tai geriausia nuo ryšių, kurie man tai sukelia, išsisukt – jų net megzt nepradėt.
Labai noris bėgt, pasišalint – su drauge bevaikščiojant parke arba per profesinę brainstorm'o sesiją, nu ble, kaip norėčiau likt vienas namie ir kad nieks nebedirgintų, neskambinėtų. O tas noras taip apima staigiai – ant tiek nemalonu išbūt, kad neišeina kentėt.
Kai bendraujam virtualiai tik, imamės spręst apie pašnekovo mintis už ekrano (dažniausiai tik neigiamai) – bandom nuspėt ką galvoja, jei ilgai typina arba neuždėjo nei smailo – gal pyksta, manęs nesupranta, meluoja, nenori draugaut, o dabar užignorins, aš nemoku sudomint.
Išsigąstam tylos (besibičiuliaujant) ir bandom ją užpildyt bet kuo – šis awkwardness vadinasi Silence moment, visi jį esam patyrę, aš dar jaučiu tą skonį burnoj, kai tiesiog “reik” kažką pasakyt, nes net skauda, kad jūs čia nutilot, turbūt galvojat kaip nusišnekėjau ir susideginau.
Baisu, kai paskambina, nes taip nepatinka telefonu kalbėt (geriau sms ir tada spėliot apie reikalus ir kas per emocija) – dar baisiau pačiam skambint į kokią nors įstaigą. Šitas juokinga, nes net neaišku ko mes taip bijom – kad skambina auklėtoja, nes visą balandį n raidės ar kad reikės kalbėt su kokia nors “boba"?
O tada jau gyvai, jei kažkur pasitaiko, tarp žmonių save raminam žalingai – alkoholiu, maistais (prisikišt, ne dėl skonio), kai kas (aš, būdavo, pati pirma) cigaretėm. Nesusimąstėm, kad visa užkandukų, kokteilių ir tobacco-heating kultūra paremta mūsiškėmis ydomis – negalim viens su kitu ramiai pasėdėt ir išsikalbėt. Paprastais būdais, tarsi vaikai – per burną, pasiguodžiam, kad tik nieks nepastebėtų mūsų silpnybių, anxiety, tad gaunas – prisigeriam, šūdas, ir prasisegam džinsus, nes surijom visus krepšelius ir saldainius.
Tyrimai rodo, kad besifokusuojant tik į save mes tikrai patirsim social anxiety, tai kuo labiau liekam vieni, izoliuoti ir koncentruojamės tik į nuosavas bėdas, tuo labiau atsiskiriam, tuo giliau bijom visuomenės, tada vengiam bendrauti ir užsisuka ratas visų tų baimių ir jausmų neišjaučiamų. Kiekvienas iš mūsų tą darom – esam ant tiek atskirai, kad žiauriai kartu, mus tai suvienija – nors to net nežinom, nepagalvojam.
Kaip galim tvarkytis?
Kai tik apima nerimas (net nereikia, kad jis nukamuotų), tai taip nemalonu, taip trokštam, kad liautųs greičiau – mes reaguojam ir dar on top nerimaujam, kad niekada nepraeis. Aš pridiginau technikų, kaip jį suvaldyt, nors yra fun fact – jis kaip sloga, net jei negydysi, turės pats pasibaigt, kitaip numirtume. Deja, ta kančia būna tokia neišlaukiama, geriau net neprasidėtų, todėl yra gudrybių – jų galima imtis – kaip save apramint, kai noris pabėgt. Nuo ko nereik bėgt, tai nuo draugų, su jais faina draugaut, jei jau pasirinkom viens kitą kadaise ir dar liko tarp mūsų kas bendro, žmogus = kolektyvas, jau tuoj tuoj sugrįšim gyvent ir reikės tą socionerimą mažint. Tai kaip?
Jei nuolat ryšį palaikėt, bet dėl covido tiesiog nebesusirašot “kažkaip", nes “nėra apie ką", tai nu pamėgint pasišnekint pirmam – gal drovisi irgi žmogus, gal taip pačiai abejoja, pajusit iškart, kad kaip gera, jei bent vienas išdrįs. Galima taip ir pradėt - sorry, buvau užsistuckinęs, bet bandau išlipt, pamėginam kartu?
Sau kartot ir galiausiai įteigt, kad nieks neanalizuoja kits kito po plauką, nekartoja klaidų pasakytų, jų net negirdėjo, nu nes ne-į-do-mu. Aš kartais net neatsimenu ar kolegė tą dieną dėvėjo akinius ar ne (toks tikrai daiktas matomas), tai kodėl turėtų kažkas apie mane galvot, išvis, apie išvaizdą? Dar ko. Ir kaip aš apie save galvoju, tai kiti taip pat, nebus taip, Dovile, kad tu apie save, o kiti apie tave ir tu tokia įtaigi, globaliai mintis uzurpavus, visi tik ir mąsto kaip sukirčiavai “Palanga".
Supraskim ir tai, kad niekada nežinosim kas kito galvoj, ką jis jaučia. Pzdc, aš kartais nesuprantu kas manyje ir ką aš mąstau, tai juo labiau nesumesiu kas ten svetimose mintyse, nu net nenorėčiau žinot. Gal iš tikrųjų aš nepatinku, o gal ir patinku, geriausia paklaust, jei taip rūpi, nu tik nesistengt pačiam sugalvot, susitarkim.
Nu aišku, dar visi metodai bendriniai malšinti anxiety, kai jau apima – kvėpuot, pasivaikščiot, kalbėt, medituot, daiktus įvardint, paliest, tratata – tik man jau nebeveikia, nes nerimas tuos kodus galiausiai nulaužia, lengviau būtų, jei tiesiog jis neužsisuktų.
Nauja realybė – video chatai – reikia suprast, kad dauguma jų challenging yra ir bus, ypač, kai daugiau žmonių – šešiese jau į grupeles skiltumėt, o čia turit šnekėt, tada kiti tylėt ir apsimest, kad smagu (galioja teambuildingams, jau tokių buvo – remote – visokių). Nu aišku, dar įvairios techninės klaidos, kai pats prezentuoji, kaip knisa, nors čia net ne tavo kaltė. Technologijos žmogui ne native, supraskim ir būkim atlaidūs (sau, ne kompiuteriui, tas turi veikt dešimtukui).
Empatija – labai geras įrankis, truputį atitrūkt nuo savęs, įsijaust ir į kitą, o mes dabar taip visi kenčiam. Tačiau galioja ir džiaugsmui – pasidalinus, tikėtina, bus dvigubai laimės. Tik primenu – žmogus = kolektyvas.
Atvirumas ir pokalbiai – drąsiai pasakojuos apie nerimus, kolegom (jei klausia) ir draugėm sakau kaip yra, guodžiuos ir pasidomiu, apsidžiaugiu baisiai, jei man grįžta atgal. Nu, nes kai garsiai išsakom, tai sumažėja perpus arba kartais išnyksta – pamatai juk tas baimes iš šono. Kartais gali atrodyt, kad kaip čia šnekėsiu – išpeiks, pasijuoks, nu bet ne, mes visi esam užjaučiantys, tik reik gero approach’o.
Nu pats paprasčiausias – kai viešai ima nerimas ir noris save žalingai nuskriaust – trim iš eilės cigaretėm ar stambiu gurkšniu tekilos (net dviem) – turėt su savim kokią virvelę, pasukiot, galima mazgus išmokt rišt – pravers jūroj, o tam kartui nuims, kai bus su kuo rankose žaist. Visokių žaisliukų galim surast, nu tik nesižalokim (iš nerimo, ne iš linksmumo).
Užvis geriausia sau surast personalinių būdų, bet čia ant to reik padirbt ir užsiimt treniruotėm, forsuot kartais padeda (nepersistengiant!) – taip su telefonu: kartais specialiai suku paklaust kažko dėl spintelių arba bet kam atsiliepiu, net jei ne laiku. O baisu kaip ir net nemalonu, nors kiekvieną kartą lengviau ir lengviau. Tiesa, šits skillsas pamirštamas, jei ilgiau vengi kalbėt, tai reikia vėl prisimint, nes baisu (o gal, vis dėlto, auklėtoja?).
Toks linksmesnis (apie telefonus), jei nesinori šnekėt, bet, nu reikia, ir žinai, kad jau tikrai per skambutį apims social anxiety ir norėsi bėgt, mest ragelį, reikia sakyt, kad išsikraus mobilus tuoj ir čia jau tik “viens procents batarkės”, tai kalbėkit greitai, nes bet kada galit mane prarast. Ir tada išsijungi kada nori, juk viską pasakei, visi žinojot.
Tiesa, dažnai nesusimąstom, nenorim net ir mūsų nieks neprotino, kad ką nors kankina socionerimai – atrodo, visada skubam nuteist, kai kažkas, pasak mūsų, nemandagus, nesisveikina, tyli ar, kaip tik, per daug kalba. Tiesa ta, kad niekada nežinom ką kolega viduj išgyvena, gal tas išėjimas į Maximą buvo beprotiškai sunkus viduje. Nu, aišku, esti ir tiesiog žmonių-kiaulių, piktadarių, bet esti ir ne, tai jiem reik atjautos, supratimo, tada ir mes patys tai gausim. Dar esu susidūrus, kai įšokus į trūliką susitinki bendradarbį iš naujos ir exciting darbovietės, jau žiojiesi taukšt, o tas tyli ir žiūri, ir neišsiima ausinių visą maršrutą (8 stoteles). Tiesa, vėliau mes tapom labai artimi ir varėm pusmečiui poromis po Aziją, bet, jo, aš tik paskui supratau, kad ne dėl manęs neištraukė airpodsų, labiau dėl savęs ir savo minčių, reikalų kažkokių (o aš jų nesužinojau ir net nespėliosiu).
Prognozė graži
Nu jau kai galutinai baigsis, kai visi pasiskiepysim, kai jau galiausiai atšils ir skraidys Ryanair visur ir toliau dar, tai būsim išsveikę kažkiek ir ant draugysčių padirbę. Spėju, tik spėju, kad norėsis ir ryšio tvirtesnio, kokybės bendravime, intymumo labiau – ta sąvoka “du šeimos ūkiai” turbūt tą ir lems, kad šiek tiek apsimažinsim, bet nenubiednėsim, tikiuos. Ir tokia svajonė, gal sieksnis, labiau – kol paleis jau visai, visi nugalėsim arba bent jau aplaužysim dusinančias baimes, praspręsim problemų vidinių, apšilsim su artimiausiais ir atsiminsim kuriuos primiršom per reikalus. Aš reikalų tikrai turėjau, prisiekiu, tebeturiu – su ligom realiom ir susigalvotom, man prisižiūrėt reik, bet tuo pačiu privalu monitorint ir socialinius saitus, nes be žmonių prarandu savastį greitai. Ir džiaugsmą, ir laimę taip pat. Pasimatykim.