• Dovilė

Savigraužą iškeist į meilę sau = išsivaduot iš tobulumo spąstų

Žlugdančią saviplaką, kaip reiškinį, aš pažinau ne taip seniai gyvenimo būdui pasikeitus, režimą naują prisitaikius ir nubraukus pramogas tokias, kokias palaidai anksčiau praktikavau. Kai tik gyvenime suaugau (savo manymu), tai nieko neribojau ir išdidžiai sau viską leidau, būčiau neradus priežaščių už ką Dovilę bart jaunystė, galima, esu sveika, užtektinai turiu ko reikia buičiai, judam, nors kartais pjauni grybą, pripažink. Elgiaus, kai pagalvoju, kaip norėjau ir kaip impulsai pasiųsdavo (atsakomybės, ačiūdie, užteko su darbu, santykiais visai man sekės ir dabar status quo tenais). Buvau patenkinta savim, gal apsvaiginta galimybių arba taip pat svaiginančių veiklų, nu, kartais, aišku, savo veiksmais ir nusivildavau, bet nieko tokio tragiško, kaip per šį pusmetį patyriau. Ištiko pokyčiai ir pasižadinau (o gal ir pagimdžiau?) viduj kažkokį demoną, sakau, lotyniškai atseit, persona perfecta ant jo tai iš manęs, jau neadekvačiai, tas reikalauja tobulumo, o vos suklydus ima aust. Pradžioj nesupratau, dabar jau įgudau prigaut, kai skaudžiai esu teisiama, pikčiau užpuolama ar man palinkima kančios. Tas taip baugina, bet suprantu (kai jau atleidžia), kad čia tik mano puolančioji pusė save perskyriau dabar į dvi dalis su viena puolu, deginu ir su kita guodžiu, bandau, tarsi per karą, apsigint. Ir, žinot ką išlindo, tai reikia pasisveikint ir priimt, turiu tvarkytis, bet būna gaila, kad negaliu tiesiog išlipt iš tos galvos ir grįžt, kai negandos savaime užsibaigs. Neužsibaigs, deja.


Save taip lengva nusmukdyt


Visai įdomu tai, kad mes, kaip išsilavinus visuomenė, esam labiausiai reiklūs iš mūsų kiekvienam internetas skalbs ir negailės dėl paso nuotraukos, dėmės CV, kablelių nekrologe ar senaties tweet’o (prieš porą mėnesių savo patikrinau ir, kas kliūtų, išsitryniau), bet noriu patikėt, kad žmonės pavieniui, kaip aš asmeniškai, kitiems yra atlaidūs ir mieli širdy. Nu, klyskit dėl manęs jūs, bankrutuokit, nusišnekėkit ir aukitės skirtingais batais taip lengva rast pateisinimų, kai tu ne aš, o visa kita smulkmenos. Bet save smaugiu dėl kiekvieno čia vienąryt sugrioviau susikurtą tvarką pusryčiams (arbatą ne tą užsipyliau, ar tai košę tuo metu buvo kosmiškai žiauru, dabar nė neprisimenu), tai užsiparinau, save visaip išvadinau ir griuvo tuomet jau visa diena. Ir va, kaip matom, net neatgaminu už ką, bet jausmas kartus liko, sau prišnekėdama visų baisybių paskendau, o ne aukštyn išnėriau, iš tos arbatos sušiktos.


Tik mažuma iš mūsų augo aplinkoj, kur atjauta ir meilė sau buvo išreikšta stipriai ir kultivuojama kasdien dažniausiai gaudavom velnių už netyčias duženas, mokykloj mokė save spaust, daug reikalaut, supykt ir šitaip krautis motyvacijos, tik tada daug pasieksi, būsi tvirtas, o ir charakteris pataps plieninis, nu nieks tavęs, Jonukai, nepalauš. Dar lyčių skirtumai, o kaip be jų mergaites gal dažniau paguosdavo (nes skardžiau verkėm), nors paskui ėmė ir pareikalavo būk rūpestinga, sukurk šeimą, dirbk, uždirbk ir pamalonink savo išpuoselėta išvaizda socialinius tinklus. Bernam, gi žinom, drausdavo jautrumą ir varinėjo šūksniais bei keiksmažodžiais per kašį, suaugę jie tada tempė mamutus į kotedžus, ant savęs pyko, taip motyvavos bei uždirbo gausiai, galvojo, beesą užsigrūdinę dabar jau nebaisu šitam kely. Žodžiu, kompleksiškai ir sudėtingai maišėsi tos patirtys į vieną išmoko smegenys spaudimo režimu važiuot.


Problema, kad tai, kas, anot įgytų įsitikinimų, turėtų mum padėt, įgalint laimę ir pasisekimą, viską tik gadina iš tikrųjų ir dar labiau sustabdo mūsų pažangą, nu paprasčiausiai kenkia. Reikėtų tuos luošinančius metodus mainyt naujais prie to vėliau prieisiu, tykiai. Bet oi, senuk, mano savigrauža jau tapo sportu, buvo įsismarkavusi tarsi Olimpinės Sidnėjuj, kol savęs nepristabdžiau kažkiek. Būna, pasidarau sau daug blogiau užkūrus baudų seriją dėl pakio surytų trapučių arba becukrio šokolado plytos (paslystu vis dar su maistu ne ant pačių produktų, bet ant jų kiekio), tai susikeltas nerimas ir perviršis tų neigiamų emocijų, bendrai paėmus, kūnui bei pačiai esybei žalos tada daugiau sukėlė nei traputis (nu, šiaip devyni). Kažkaip atrodo, kad, jei save tinkamai stipriai uždrošiu, tai nebesielgsiu taip, kaip, mano galva, nedera, gyvensiu nuo dabar jau tobulą gyvenimą, nepriekaištinga tapsiu ir su manim visi draugaus, mylės, nekibs, gėrėsis. Save nuliūdinau tai ne.


Patikimiausias combo regresavimui (labai norėtųsi, kad būtų atvirkščiai) savibauda ir perfekcionizmas. Štai aš slapčia viliuosi iš savęs tobulumo, nu čia galėtų būt idealu ir čia, tačiau man kartais nedaeina iki galo, kad aš tiesiog mirtinga, todėl kam nors (bet kam, labai menkam) nepasisekus smūgiuoju sau žemai, mat žinau kur, ir dar iš arsenalo imu traukt ką turinti galingo bei skaudžiausio. Vidinė kritikė tada užsikuria aš esu nepakankama, ką bedaryčiau, tas gaidys, bet jūs visi, tai wow, kokie šaunuoliai, kaip viską spėjat, pavydu. Kažkaip atrodo man, bet ir pas artimus draugus tai pastebiu, kad netgi faina susikuklint, save kitam pažemint leveliu ar net keliais, nes nuolankumas ir kuklumas, tai tokios žavios, ypač moterims, vertybės. Kaip tik prieš savaitę mane protino kolegė dalijos patirtim komplimentus reik priimti drąsiai, bet ir pačiai žinot, kad esi to verta (haha, ne Loreal). Taip ir turėtų būti, pritariu, nors neįtemą toks jei sužymėtume kas kur esam pagal brandą laiko juostoj, tai aš dar būčiau baudžiavoj.


Taip pat kartais gali atrodyt, kad trūksta tiktai vieno pasitikėjimo savim ir tada nusiristų šita psichologinė našta, nu, jei tik savimi pasitikėčiau, neabejočiau (nes, kai tiksliai nežinau kažko ir daug svarstau, tai tada imu save smerkt) apsiraminčiau, mane ištiktų nušvitimas. Bet ne, šiuo atveju labiau reiktų ieškoti atjautos sau (compassion), o ne pasitikėjimo savim (čia kiek skaičiau, kol kas dar labai trapūs pas mane abu). Apskritai, pasitikėjimas savimi nebūna stabilus ir tvirtas, nes juk dažnai priklauso nuo mūsų pasiekimų ir lyginimosi su kitais iš savo padermės. O va suklupus save pamyluot įmanoma ir nesižvalgant į šalis nu, gi nutinka, užjaučiu, aš su tavim, tu man miela tokia.


Kaip gniaužiu kritikę viduj


Kai jau pasiutusiai mane prispaudė (šitą susivokiau pati po laiko) mat dar ilgai nesupratau ir pasiduodavau, išpildavau visas srutas sau ant galvos net nemąstydama ėmiaus ieškot po internetą ar yra greitas būdas tai kritikai nutildyt, nutraukti Linčo teismui ir gyventi kaip anksčiau nerūpestingai nu, bliamba, nėra. Greito ne. Žiūrėjau iš eilės visus TedX apie savipagalbą, viename video iš jų (jau senesniam) taip revoliuciškai pristatė atjautą (compassion, ta pati) sau save myluodamas ir būdamas jautrus asmeniškai giliai gali taip pasigerint būtį. Tada mokino šito metodo terapijoj ir daug savo srity pasiekę psichospecialistai, o po jų smailaliežuviai coucheriai, prirašė (rašo vis dar) straipsnių, knygų apie tai knisaus toliau ir ką surasdavau, tai suskaitydavau sparčiausiai.


Įsitikinau veiksmingumu pati (nu gi reikėjo patestuot) jei apskritai prisimenu, kad įkaršty savęs graužimo galiu truputį atsitraukt ir pabandyt verčiau paguost, tas nerimas tikrai atlėgsta ir jausmas, kad aš ydinga nusikaltėlė, traukias, vienžo, slopsta. Visaip save maloninu gražiais žodeliais (nu neišduosiu tiksliai jų), įsivaizduoju, kaip paglostau, nuoširdžiai suteikiu paguodą ir, šiukštu, nemenkinu dalykų, dėl kurių ištiko seansas savikritiškumo. Kartoju ir kartoju sau “aš tik žmogus” turėčiau tai žinot, bet kartais aplaidžiai užmirštu (šitas juk žmogiška taip pat). Ir gal dar trūksta apskritai bendrumo per šitą biesą karantiną ir visas pandemijas, regis, kad tik mane vieną, vienišą, didžiulės bėdos slegia, grūzas ima, likusieji tai palaiminti, gerai gyvena. Nu, bet mum visiem sunku, tiesa, pavargstam kolektyviai ir tada dar atskirai, o iš savęs gyvenimas žiaurus mes tik biedni valstiečiai kaime Lietuvos tarpukario ir vakar nugaišinom šeimos maitintoją telyčią gal taip, o gal ir ne.


Vaduojuos atjauta iš pinklių ir kartais sekasi, tačiau dar taikau kelis būdus, juos pravartu žinot saviplaka užsiimu toliau, bet pagalvojus galiu pristabdyt:

  • Jei “aš tik žmogus” pavadinam mantra, tai tokią mantrą kuriu dar papildomą prigavus mintyse, kad jau skalpuojuos, pasisakau viduj ir stengiuos įtikėt: “jei save bausi, tai sulėtinsi progresą, o jei atjausi tobulėsi”. Arba žaidžiu regresas ir progresas žodžiais, nu, kaip išeina sudėliot, esmė išlieka ta pati norėdama greičiau pasveikt ir iš duobės šitos išlipt labiau net privalau, nei noriu, elgtis su savim daug maloniau nei iki šiol, tačiau turiu sau tai primint, pasikartot. Rašausi laiškus ilgus, kreipiuos asmeniškai paskui net neskaitau, gal reiktų jei neįtaigiai sukalbėjau galvoje ir vis dar trūksta atjautos. Galiausiai atsipalaiduoju arba pavargstu (rečiau), bet skriaudos baigias ir galiu grįžt ramiai prie “šiaip” minčių.

  • Pašnekesiuose su savim svarbu dar rinkt žodžius, kokių šlykštybių prikalbama sau baisu, mėginu tada draugiškiau, nes firminiai “ot kaušė/durnė/jybanutsa” visiškai nedera su atjauta. Bet nieko, kas iš svetimo žodyno apskritai, netaikau, pažvengiu galvoje tarsi iš žioplo gyvūnėlio (mielai taip, žinoma), jei ką nerimto pridarau “kokį čia įraitei/nu bajeris/ai, pasitaiko, būna”, nu juokingiau, kad atsileist. Turbūt kiekvienas sau iškastume ką nors smagiau nei epitetai iš 90-tųjų ir žargono rajone.

  • O ar geriausią draugę šitaip skaudžiai baustum, papiltum iš burnos tiek purvo, jei pasipasakotų apie klaidą, nu, kad ir didelę, individualiai reikšmingą jai? Tai niekuomet ir niekas niekada, nebent esi bendrai papuvęs ir nekenti žmonių. Čia randam terpę pagudraut ir savigriovą slopint save laikyt už artimą bičiulį, prieš sakant pagalvot ką tarčiau draugui. Praleidžiam šitiek laiko patys su savim, todėl apsimokiau paguost, kaip tik išeina, ir mėgautis tvirta draugyste, džiaugtis ryšiu.

  • Dar galima reversint chrakaterizuojant pyktį ir bandant jį pritaikyt asmeniui, įvilkt į žmogiškąjį rūbą. Nu, kas taip klaikiai šnekintų mane, vadintų stora, mulke, kumpanose? Tikrai ne ta linksma kolegė, kur mainomės profesinėm simpatijom ar, dar geriau, sava močiutė (nors aš nebeturiu) nu negi bartų patiekdama mielinius blynus anūkėlei. Radau savaip, bet paprastai vizualizuoju, kad pykčiu mane virkdo smalos pavidalo dvasia, iš pragaro ir netikra visai, net mistinė. O aš net horoskopais netikiu, tai ką tu čia mane bandai palaužt, bjaurybe, neegzistuoji tu išvis, pasiusk.

  • Rašaus sau ne tik laiškus guodžiančius, savirefleksijos stebėjimus ir random susidėjusias eiles planuoju dar ką veiksiu (laisvai ir ne), kai nuveikiu atsižymiu (gal ne visai suderinama su ramybe, bet kol kas kitaip negaliu). Todėl į notebook’ą guldau ir leidimus sau suklyst nu, gi galima pasirašyt, ką duodu sau sumaut specialiai (dienomis, savaitgaliais ar bet kada). Įeina santykiai, darbai, namai, vaikai (ne man), dar sportas, maistas su šituo man vis dar atsargu klydimai, tačiau esmė, kad nedraudžiant ir sau patvirtinus raštu lengviau. Kartais dar padauginu tyčiom, tada apims euforija, jei klystelsiu mažiau net, nei galėjau. Dieną, prieš rašant šitą postą, spirgėjau jau nuo ryto, smerkiau save už minutes pradelstas kodėl gi strugglinu pradėt, nu sėsk dabar ir tiesiog typink, greičiau gi, tačiau iš užvakar buvau įtraukus sau į planą Pailsėt, tai nurimau trumpam ir, kai jau tikrai prisiruošiau, ėmiau dėliot žodžius.

  • Ramina dar ir supratimas, kad klaidos normalu, jų pasitaikys, svarbiausia, kad jos gi būtinos progresui, mokymuisi, to-bu-lė-ji-mui. Daryčiau viską perfect, blizgėčiau idealumu nu, ir veikčiau ką tada, koktu nuo savęs būtų max. Tariuos pati, kad man vertybiškai labiau pritinka būt smalsiai ir mokytis naujovių, augti žinot ir pažinot visus ir viską, kai tau (tik) trisdešimt, būtų visai neįdomu, nes mane visažinę samdytų tiktai protmūšiam, kaip pamainą negalintiem draugam, o iš tiesų, tai niekas sava nelaikytų, kai man taip svarbu ryšiai, ir žmonės, ir draugai.

  • Stengiuos vertint savo progresą apskritai ar kas pasikeitė per pusmetį, metus, ar lavinaus, investavau į vidų, esu išmintingesnė bei perskaičiau sąlyginai praturtinančių knygų. O kad suvalgiau desertu per daug po šventinių pietų, tai nereikšminga metų kontekste nebent suvalgyčiau rytoj ne du, o tris, poryt jau keturis ir taip toliau. Net jei po 0,01 dalies kasdien / kas savaitę / ateityje padarom pažangą, jau užsiskaito ji, čia jau gerai.

Efektyviausiai gydo, pasitikime plojimais gerumas sau ir malonumai, ne kažkokie laimėjimai, bendrai produktyvumas ir pasiekimai, jeigu jų gviešiantis save prismaugėm bei skaudžiai spardėm sau į rūrą nu, pasiekėm, bet kaina tai savęs užsi****mo, net nėra taip smagu dabar, ane.


Ir kas?


Dedu daug pastangų ir stropiai mokaus (va, pasigyriau), tačiau tik nuolat save treniruojant, ruošiant atjautai ir tildant graužatį švelniausiom technikom įmanoma pasiekt lengvumo sieloj (ir jis nebus baigtinis) nes, jei tik pasiduodu tėkmei to baisaus ir pragaištingo srauto, tai įklimpstu giliau ir iš rezervo tada tenka traukt dar daugiau pastangų. Tiesa, yra dalykų už kuriuos, žinau, kad sau jokiais žaidimais ir psichologų metodais, nu, niekaip neatleisčiau, tai net nesiartinu ir nebandau savęs tampyt jei prisidegčiau cigaretę vėl (kaip tik nerūkymo šimtadienį turėjau čia prieš kelias dienas), tai pasilaidočiau turbūt kur stovinti, nespėtų net nuodingoji susmilkt. Tiesa, džiugu, kad ne dėl to mečiau rūkyt ir daugiau neperku, tiesiog nenoriu, nebereikia ir čia jau mano tas progresas, didžiuodamasi jį užsiskaitau, patobulėjau.