Pradėjau pati keistis, bet mane privertė greičiau
Pažįstantiem, sveiki, naujiem – prisistatau, skilty Apie mane daugiau normaliai parašyta, bet aš Dovilė, neriuos jau pusmetį (ilgiau) iš senos odos ir noriu procesu pasidalint. Kad būtų aišku ką čia sugalvojau, rašysiu iš eilės – kas buvo veikiama ir kiek nutiko, pasaulio griūvančio fone, nu taip, kad dar dramatiškiau skambėtų.
Du dvidešimti, jų pradžia, žadėjo man tą pačią laimę ir jau atmuštą rutiną – keliones, šokius, dekadansą, junkfood ir pogulius sekmadieniais, šiokiom dienom darbe daug reikalų (dažniau smagių, nei nesmagių). Deja, kaip žinom, nesiplėsiu, užsidarė planeta ir baigės bajeriai, bet aš asmeniškai toliau, kad ir namie, pramogavau, paskui vos įtilpau į džinsus (šitas toks skaudesnis), kai tapo galima jau eit miestan. Miestan, į terasas, į Palangą, žiūrėk, kad 30 man jau, gimtadienis – branda, o aš kažkokia pasiklydus ir noriu tik nerūpestingai gert. Fast forward, prasukam: tai iš to liūdesio ir klystkelių pašvęsta buvo taip, kad net savęs išsigandau, nuliūdau dar giliau, bet apsisprendžiau – vsio, nei lašo nebebus, pailsim. Bent mėnesį, davai.
Čia gal kitiem ne pasiekimas, bet aš tai neturėjau tokios pertraukos dar nuo šimtadienio turbūt.
Ir kaip patiko man! Pamėgau rytus, kiek daug idėjų užgimė, kaip nušvitau, pzdc, atrodė “va, dabar kaip viską veiksiu”, bet prisiveikiau, dama, pakankamai dar iki tol. Sveikatos check’as (nu man prireikė nueit) ir – laba diena – čia jum toks uždegimas, dar ne visai blogai, bet jau arti. Vaistų nėra, deja, tik dieta ir gyvent sveikai, pačiai gamintis visavertį maistą, šiukštu negert ir nerūkyt, miegot ramiai, atsimint papildus vartot ir susikaupt, tada pasveiktumėt per mėnesį, o gal per pusę metų. Tai man reikėjo staigiai viską imt daryt teisingai, nors visą laiką iki tol elgiausi su savim ir savo kūnu tragiškai atmestinai.
Pykau labai, krimtausi, nors džinsai tiko vėl, dar net pasmuko – nu neblogai, galvoju, sportuot gal irgi visai nieko jau. Ruduo, rugsėjis, rūkyt mečiau, tada nebemečiau (nuliūdau), laikiaus tų dietų, tačiau, gaidys, rodikliai nesitaisė nė per kur. Bet ką įsitaisiau, tai nerimą (nebuvo toli labai dingęs) ir paniką, burn-out'ą, užsidepresavau visai. Uždarė dar namie, oi klykiau. Anksčiau slopinus būčiau tokią širdgėlą alum, dabar gi nebegalima (vienok ir nebe taip norėjos). Išvis nieko negalima, net ketvirtuko Xanax. Terapija, jau buvo suplanuota šiaip dar nuo pirmo karantino, pradėjus ją sulankstė dar labiau, nei kur man pasidėt išvis. Klaiku.
Pagerės vis tiek
Praėjo laiko, susigaudžiau kad, jei bus ramu galvoj, tuomet lengviau ir kūną sutaisyt (harmonija tokia, aha). Susikaupiau, kaip sakė, mečiau rūkyt (šį kartą paprastai – tiesiog neberūkiau), mįslė "ką čia skanaus, bet tinkamo suvalgyt” visai sudomino, tai aš rinkau receptūras ir kasdien bandydavau ką nauja. Ką dar dariau – ėmiaus bėgiot, sportuot, skaityt, ieškojau kaip nusiramint, to mokiaus, tačiau laikytis plano ir rutinos, kol tapo norma, tai teko save biški spaust. Deja, bet kartais taip paspausdavau ir iš to noro greit bei tobulai atlikt sugrįždavau žingsniu atgal. Tuomet išsikalbėt svarbu – su artimais, terapijoj, va, dar man padeda rašyt (nebūtinai viešai, sau į dienoraštį labiausiai).
Apsikamšiau ir tada pakartojau tyrimus – geriau, nu stipriai, beliko tęst, jau nebe daug.