• Dovilė

Meditacija – mintims valdyt, vaizdams pakurt

Šiaip aš dalykus, kurie nepasiseka iš pirmo karto ir kur reikia ilgiau dedikuotai padirbt bei skirt savo laiko, be didelės graužaties numesdavau ir, jei nepamiršdavau, tai bent jau ilgam apleisdavau. Nu o su meditacija kitaip buvo. Šitą, kaip čia pavadint, veiklą užsispyriau pralaužt iki sau malonios ir gydančios (bent išbūnamos), nes su baisiu nerimu, o kur dar sena gera depresija, prireikė tvarkytis skubiai ir produktyviai. Šįsyk išsikėliau sau vieną prioritetą – pasveikti. Čia juokinga, nes mano, jau suaugusio žmogaus, gyvenime nėra buvę kažkokių ne tai kad rimtų, bet apskritai sveiko proto prioritetų. “Po festo atsikelt į darbą” nesiskaito.


Tai apie meditaciją ir naudą praktikuojant tikrai visi girdėjom, mhm, gerai, aukšta materija, dvasia + joga (kažkas tokio) ir aš galvojau, kad ne man ir niekada. Bet susirgau ir, o, laikotarpio sunkume – nei kur pabėgt, nei taip numirt, vaistų pagert (iškart nepadeda, bėda), o gal padės, ką čia daryt? Mindfulness – rekomendavo terapeutė – turbūt labiau kaip reiškinį, bet baisiai nesigilinau ir žodį tą susivedžiau Appstore – valio, yra toks appsas. Aš jį nusipirkau.


Pasirodo, meditacija yra iš tiesų labai įdomu ir fantastiška (man dar ir fantazuotiška (?). Tačiau asmeninė statistika tokia, kad du iš trijų kartų įsijungus bet kurį parsisiųstą, trial-free'intą ir necancelintą meditacijos appsą (galiausiai likau prie Headspace) man būdavo tiesiog blogai. O jau nerimas, o mintys, o drama, kokia nesėkmė, sveiki, aš panikos ataka ir tada shutdown'as. Vėl iš naujo. Nu, bet pz, galvoju, turi čia man padėt. Turi suveikt. Kvėpuodavau, vydavau mintis šalin, tada jas pastebėdavau (noting) ir vėl vydavau, galvojau, tarsi savęs nepažinodama, kad vis tiek greit čia pavyks man išvalyt totaliai galvą ir tada tai medituosiu, dar finale levituosiu. Aišku, taip neatsitiko. Bet, čia jau man pasirodė pačiai keista, aš nepasidaviau.


Ant kiek pavyko įsijaust


Vis kirbėjo tas palyginimas iš Headspace animacijos (yra Netflix’e – gražu), kad mintys tai debesys, o protas yra toks žydras ir švarus dangus. Bandžiau su tuo galvoj susitapatint – kartais pavykdavo, kartais ne, bet dažniausia prognozė: apsiniaukę, skliauto nematyt ir cumulonimbus (kamuoliniai audros debesys – atsimenu tą lotynišką iš buriavimo) įkyriai prikibę, nenuslinks per artimiausią parą, ne. Čia biški pamečiau mintį, tačiau esmė, kad beieškodama išeičių galiausiai susikūriau saugią erdvę galvoj, kurioj taip užsimedituoju, kad dabar kaskart laukiu įsidėt ausines ir susmegt į savo svorį. Kadaise taip laukdavau kol padavėja atneš peleninę ir galėsiu ramiai vieną užgesint, o kitą prisidegt iš Rothmans žalio.


Mano erdvė meditacijai – balta sfera, o sąmonė (arba tiesiog aš) – baltas kiaušinis. Su kojom, su rankom, su akim, bet galėčiau egzistuot ir be to tenais. Kol aš kiaušinis, tol sėdžiu priešais netaisyklingai ovalų langą (ar tai ertmę) ir stebiu kas ten vyksta. O vyksta ten – laikykit arklius – visos mano mintys, demonizuotos ir ne, tokioj centrifugoj skrieja ir maišos. Jei kokia stuckin’a, tai įkrenta pas mane per tą langą kaip kamuoliukas, bet aš ją sviedžiu atgal. Tada vėl ramiai kiaušiniškai sėdžiu (dar supratau, kad prikibusią mintį reikia pažymėt, tai žodžiai raidėmis, apie ką ta mintis, atsivaizduoja lange ir tada jau ją galima paleist – adios). Už to šaršalyno ir yra tas mėlynas mano dangus, tik aš dar pridėjau pievą horizonte, realistiškiau taip, kad ir suprantam mes, jog čia išvis viskas netikra. Tas giedras dangus reflektuoja mano (kiaušinio – meditacinio aš) kaktoje, reiškia centrifugą matom tiktai priešais lange, o galvoj viskas gera ir tyra. Jei jau destruktyviai mintys pabyra į mano erdvę – uždedu ant lango grotas, užtraukiu roletą, užkalu lentom, apšlakstau švęstu vandeniu ir apdūmiju mira, amen. Tada baigiasi, galiu ramiai pabūt savy. Nu kaip savy, toj sferoj.


Per Kindness pratimą, kai reikia įsivaizduot kaitrų saulės spindulį, tokį keliaujantį per kūną ir pakuriantį gėriui, mano lange šaršalas būna nurimęs, sunkiom žiedadulkėm nusėdęs ant palangės. Vietoj to chaoso plėvesuoja lengvos užuolaidos, jų kampas išlindęs per rėmą į mano pusę, o saulės spinduliai lengvai šviečias per, nu kokia čia ta medžiaga galėtų būt, organzą, sakykim. Tylu, ramu, šilta ir kažkaip neįprasta, bet, eeeik, užtat kaip išbūnama lengvai.


Jei kokia palaida diena ir susitelkt nu niekaip neina – aš jau tampu aš, savo tikram kūne ir imu vaizduotis greta, tuomet kiaušinis man oriai demonstruoja, kaip įsižemint, Dovile, pagaliau. Ir mum dviese gaunasi! O atsimerkt, kai jau reikia, tai aš nenoriu ir besvoriškai dar ridinėjuos ant baltų lygių grindų. Akis pravėrus nusišypsau natūraliai, dar ne Namaste, bet ir šitai man jau pasiekimas, ačiū, plokim.


Kuklinuos, bet pasidžiaugsiu


Nauda tame, kad ne tik trumpam pailsiu, būnu čia, būnu dabar (pritaikiau tai gyvenime, prisiekiu), bet ir iš savo sąmonės kuriu veikėją, galiu su ja bendraut ir reflektuot. Kai tiktai kas smagaus įvyksta, pašnekinu kiaušinį (net nereikia užsimerkt) – “Nu ką, laiminga?” – ir galvoje kiaušinis trepsi, o lange spalvota, nuotaika abiem ant 100. Jei kažkas prasčiau – guodžiu, paglostau. Galiu sakyt, džiugu – susidraugavom ir tas svarbiausias tikslas nebe taip toli.