Darbas iš namų, kai galvoje chaosas: taisyklės sau pačiai
Oi, jau karantino užrakinti ofisai manęs iš pirmo neišgąsdino – čia aš, ta mėgėja būdavau nusiplaut ir paremotint kartais šalimais, kartais iš labai toli. Du penkioliktų rudenį pirmąsyk pakilom beveik pusmečiui į Pietryčių Aziją, išsilaipinom – sveiki, pusiaujo saulė, džiunglės ir prabėgom Bankoko triukšmas – iš ten visą laiką dirbau ir susikūriau tokius neblogus pamatus savidisciplinos (nu nes pliažas tik už 100m, o čia task’ai stovi, šitą užkeičiam, Dovile, pakūrybinam, pala pala, ne viskas). Karts nuo karto kažkur palėkt su kompu kuprinėj ir aiškiu to-do listu (kad nedegint laiko) būdavo ne tai, kad iššūkis, bet veikiau įprasta, nesunku, laimė – patogu. Todėl, kai dabar visus iš ofisų greit supakavo dirbt namie kažkaip nesusijaudinau – šitą gi moku, babų dainos, suvaldysim, o kiek sutaupysiu laiko ėjimui į darbą (30min į priekį ir tiek pat atgal), tą sukauptą ilgiau pamiegosiu, valio. Paskui gavos, kad itin anksti kildavau (nemiegojau, visgi), pamečiau galvą ir iš nepagrįsto nerimo sėsdavau prie užduočių iškart, tada sėkmingai save sudeginau, pasigailėjau. Sutapo tas laikotarpis ir mano asmeniniai sunkumai, sveikatos (psich- ir fiz-) griuvimas bei ramstymas po to. Teko pergalvot, kaip sąmoningai su tuo darbu namie elgtis, kai kur save nukreipt, kai kur apsiramint, dabar jau susitaikiau visiškai, bet nenormaliai esu išsiilgus komandos klegesio po pietų ir apsivilkt ne džemperiu ir tamprėm. Ne tiek, kiek dirbt man trukdo tas uždarymas dabar, kiek norisi pasižmonėt (nu, čia turbūt visiem tas karantino prakeiksmas, I feel you).
Visur taisyklės, bet namie labiau
Kai supratau, kad darbas ir gyvenimas, ir sportas, beigi restoranai, kino teatrai bus tikrai tiktai namie, va čia, tai viskas, ką sakiaus išmokus praktikoj remote, nuskendo užmaršty. Jo, susiplanuot sau dieną ir produktyviai dirbt, tai viena (keliaujant – dar ir įdomiau), bet kas kita būt pabirus nuo depresijos ir dar priimt va tokius pokyčius – ofisas bus štai ant sofos, prie valgomojo stalo meeting room’as ir dienos pietum be sviesto grikiai, pramogų ir poilsio, deja, jokių. Gerais laikais padirbdavau namie ir šiaip, nebūdavo niuansų – viskas sklandžiai, ak, net paprasta, bet dabar kitos aplinkybės, pasauly ir many viduj apokalipsė. Tai pagrindinė problema ir buvo ne pats darbas iš namų, o aš nerimastinga + visko absoliučiai perkėlimas į gyvenamąją zoną. Ir kaip dabar atskirt erdves, galvoj susidėliot ar aš čia taip ir dirbsiu, ar gal išsiskalbt, ar imtis to užmiršto task'o, pauzė, o gal geriau tą laišką atrašyt, kas čia skambučių tiek pridėjo, nespėsiu nieko, fak. Tai, jau aprašiau, šitaip nusvaigdama ir save spausdama burn-outin’au visai, tada apsitampiau ir pasiaiškinau su savim nuo pradžių – sėdėsim dar ilgai namie, gal reik taisyklių man, kažko su protu.
Į ofisą (minėjau jau) aš eidavau pėsčiom, kiekvieną rytą koja kojon, taip pat pareidavau po darbo kaskart tuos porą kilometrų. Nebeliko to (taip gaila) ir neužpildžiau pusvalandžio miegu, buvau žadėjus, bet deja. Tada radau ką veikti atsikėlus, ramiai ruošiuosi šiokiai dienai – meditacija ir joga pradžiai, tada lėčiausi pusryčiai ir vienas straipsnis Medium’e – susikūriau sau rutiną ir, tik gražiai viską atlikus, atsiverčiu laptopą darbui.
Kai pradžioje pirmūniškai vos kilus nuskubėdavau prie kompo (nu nes visad online, o aš tokia svarbi), tai tik vėliau daėjo, kad nieko neįrodysiu čia niekam, o veiklos grafikas = gera savijauta. Iki 9 mano reikalai, rytiniai ritualai, tada jau sėdu, dirbu dirbu, kas pietum? Tai kol pasigaminsiu, dar lėkštę išsiplaut, visai ilga ta valanda – truputį atitrūkt užtenka (jei sutariu su sąmone tą dieną), reikėtų gal išeit į lauką, bet aš pritingiu rengtis kol dar šalta. Užtat atlikus tos dienos tarnybą judu pabėgiot, čia pabaigtuvėm toks – padirbo smegenys, lai vargsta kojos.
Ką supratau, tai jokios buities ir skalbinių per darbo valandas, net jei čia tik trumpam išimt, pakeist, susilankstyt – jokių! Čia toks tvirtesnis, nes tada gaunas, kad, kai oficialiai poilsis, visai legalios tampa mintys apie darbą – juk susimaišo viskas, o tas nesveika dar labiau. Man taip būdavo (tebėra kartais), todėl patikinu – nemalonu ir visai neapsimoka, geriau tą pertrauką per langą pažiūrėt, tikrai nebūsiu vakare taip užsiėmus, kad nepavyktų prasišluot.
Tyla yra tokia koncepcija, kuria dabar džiaugiuos labiausiai, randu tame prabangos, žavu. Nebūna ofise tylu (kad ir mūsiškiai ramūs), nebent ateidavau pakirdus nuo 7, kai nemiegodavau, sunku taip irgi. Dabar už sienos atsikraustė šuo, suloja kartais, bet niekis čia, klausaus savęs labiau vis tiek, apmąstymams daugiau erdvės, kai ore girdis tik tyla (dar kartais mano Paulius ir jo darbiniai call’ai iš kito buto galo).
Apskritai, į work-from-home jau žiūriu, kaip į normą, o kas, jei šitaip amžinai reikėtų? Geriau tada būt prisitaikius, žinot užtikrintai kaip veikia taip, o kaip kitaip. Nu, nes, pripažinkim, kad ofise buvimas ir trynimasis prie pakeliamo stalo dar ne garantija, jog produktyviai seksis padaryt kas suplanuota. Komunikacijos našumas kitas reikalas, mum norisi žmonių ir kartais pablevyzgot, apsitart ant smūgio apie reikalus, o būsim atitolę po šitos patirties tai 100%, dar patys nesuprantam, kiek įtakos padarė Zoom’as ir lag’as neretai.
Multi-taškymasis
Labiausiai, aišku, dirbant (net ne iš namų) padeda bendrai sąmoningumas – susifokusuot į tai, ką dabar veiki, padaryt, patikrint, paleist ir imtis kitko iš krūvos gražiai. Tik aišku, specifika tokia, kad su darbais gyvenime išpuola multitaskint – nesu patyrus pusdienio, kai elegantiškai popiet prisėdus atsidarai projektą ir vien tik apie jį galvoji, myluoji ir kitus statai kareiviškai į eilę. Nu, bet čia jau šitaip yra ir man, žinokit, tas visai patinka – nuobodu toli gražu nebūna, laiką stengiamės pasiplanuot (planuot kaip mėgstu!), daraus po truputį ir taip smagu, kad pamatavus kiekiu būna visko daug. Tai, kai prispaudžia reikalai tuo pat metu, bandau su savim susitart – ramiai reaguojam, ir tada darau šitaip:
Aiškias smulkmenas, kurios gali būt padarytos per mažiau nei keletą minučių, sutvarkau iškart, nemarinuoju, nebus jų tiek gi, kad užims man parą. Atsimetei ir laisva, neberūpi (nes man, kai kaba kažkas, tai oi, kaip kirba mintyse, aš apsikraunu).
Neperskubint stresinėj situacijoj sprendimų, nebent tikrai čia gaisras (bet mes IT, ne 112) ir kaip ir aišku ką daryt – šitas man dar labai sunku, bet sąmoningai stengiuos save pristabdyt, kai reik kažką nutart, pusvalandukas pagalvojimui tai nieko tokio čia, palygint su netvirtu “taip” ar “ne” ir tada keitimu atgalios.
Va, kai reik sprendimo – atsistot nuo kompo ir pagalvot apie tai kitoj erdvėj, pakeist truputį aplinką. Geriausia eit į kiemą, aišku, bet užtenka man ir pasitrint prie lango – truputį įsižeminu, tada prasivalo galvoj mintys, atsiranda vietos svarstymams, čia gi tik minimaliai pajudinau iš vietos kūną. Nereikia įsikibt to stalo baisiai ar, kaip aš, patogios sofos.
Turiu vis tiek sau valandėlę, kur stengiuosi nesiblaškyt tarp pranešimų, čia dažniausiai ryte, biški vėleliau – jau būnu apsidirbus va, kas “degė” dar iš vakar ir kam ko būtinai reikėjo, galiu šiek tiek užpauzint dabartį. Tada emailą, Slacką truputį praignoruoju – grįšiu vėliau, šiuo metu reikia pagalvot apie long-termą apskritai ir prikelt ką vis apleidžiu per kasdienius rūpesčius.
To-do listai – šituos tai biškį per maniakiškai kuriu, mažiausią net taskiuką sau rašausi, nes aš visai ne toks žmogus, kuris pats atsimintų kam pažadėjo ką nusiųst ir ko kieno paklaust (taip, deduos net, jei reikia man kažką susižinot), o tų žmonių gal šimtas. Tada labai didžiuodamasi uždedu varnelę, resolvinu, šaunuolė. Evernote tas labai patogiai padaryta, rekomenduoju.
Laikaus kasdien sąmoningumo principų bendrai ir savo va tokių taisyklių – dedu daug pastangų, kad vėl nesutrupėčiau, ne visada pavyksta, aišku, bet dirbam, darom, progresuojam, nu ir užstabdom kartais, normalu. Tada galvoju, nerimauju (bet teigiamai labiau), kaip vėl reiks persiorientuot, kai sugrąžins mum ofisus – labai patinka rytais joga ir negalvot ką rengtis, tuo pačiu sielai noris pabendraut gyvai ir susikaupt erdvėj, kuri skirta tik darbui. O gal kažkaip suderinsim, pakombinuosim? Nu, pažiūrėsim, dar galiu tempt namie ilgokai – dabar jau iš tiesų išmokau. Tačiau tikiuos, iki balandžio max.