Balansas per pusmetį ir "darau ką noriu"

Nerašiau šešis mėnesius (sau tik) – gal kartais turėjau ir laiko arba būčiau kažkaip atradus, bet ant tiek tyrinėjau kuom čia galiu pavirst, kad tiesiog gyvenau. Ne tai, kad aš čia teisinuos, nes nu nesu rašytoja ir man nieks nemoka, o dar kukliau skaito, bet turėjau apie ką pakalbėt ir save pristabdžiau, nes dar ne (fone trankės aktyvios vasaros jaudulys – ją uždarėm prie Como). Tiek minčių kildavo, va jas tai užrašinėjau, daugiausiai – statistika – apie pusiausvyrą: kas tai ir kaip man pasiekt, gal jau turiu ir nepastebėjau, tada kaip išlaikyt, ką man tai reiškia darbe bei gyvenime.

Work-life balance, atrodo, toks lengvai įveikiamas, turiu net tam mantrą, ją man randomu išmeta laikrodis: "Negalvoju po darbo apie darbą, negalvoju po darbo apie darbą". Nes nu šiaip tai galvoju, aš žmogus ir mane lengva sunervint, kai penktadienį imam taisyt nedadielkas ir vis tiek nesutaisom. Bet nu čia toks key, supratau paskui – net, būdavo, brendam mišku samanotu, su vyru, su šuniu (aš jau turiu šuniuką, jo vardas Ragana; Paulius tas kitas), o man galvoj skaičiai taskų, kuriuos reiks uždaryt (ne dabar – per ketvirtį), tada dar, tipo ant bajerio atsiverčiu schedule – ypač, jeigu sekmadienis – ir noriu suplyšt, nes vėl nepailsėjau, mano protas pavargęs vis tiek. Anokia čia paslaptis, kad pati sau neleidau – atsivilkdavau kūnu, bet mintyse buvau kažkur checklistuose. Tada ėmiaus planuot pramogas (nu nepasidaviau), kaip planuojuos laiką darbe, bet ant tiek persitempiau viską darydama, kad ramybė vapšie atitolo, sudiev. Ir kaip pikta, nes aš gi ne durna – suprantu, kad balansuot reiškia ir pahardcorint, ir pailsėt, o ne tik kilt į kalną, panaudojant kontekste Sizifą. Žodžiu, apsikroviau ne tik darbais, bet ir laisvalaikiu – troškau jo tobulai sustyguoto ir tikėjau, kad tas atpalaiduos. Gavos, kad tie planai mane paėmė įkaite ir net sudrebėdavau, jei kas nepavykdavo (pasirodo, taip būna, kad griūna, tuo metu nedaėjo – dabar jau aiškiau).

Juokinga gal tas, kad skaičiau, domėjaus ir dėjaus žiniom apie balansą (šitas tai must, senukai, gyvenime) diskutuojant draugams, bet iš tiesų, tai ilgai iki to pati kapsčiaus. Pavasarį, vasarą, per tikras atostogas. Realiai, įsitikinau darkart, kad supranti tik tada, kai pats supranti – man taip atsitiko, kai išvarėm keliaut po Europą rugpjūtį. Nors vasara, tokia tikra ir gyvybinga, prabėgo prie jūros, net gavau šuniuką, buvau tokia laiminga, bet nepailsėjus vis tiek – išbalansuota – vadinkim. Įnikus į psichologinius triukus ir visokias teorijas, o realiai, tai save pametus, kas iš tikrųjų barjeras pusiausvyrai. Nesakau, tas savasties ieškojimas jau beveik metai ir tęsias – užsitęsė, bet kasdien ištraukiu kažką iš vidaus, kas mane nudžiugina. Tai todėl, kai atsipalaidavau per "tikras" atostogas, supratau, kiek daug pati galiu ir turiu, kaip galima išbalansuot pagaliau.

Buvau net pasižymėjus tokią mintį – bbzn iš kur – "Darna, kai gyvenimas susideda iš ir, ir, o ne iš arba, arba." Pas mane taip ryškiai dominavo arba, arba, kad, jei kokie radikalai būtų įkalbinėję, jau aš priklausyčiau tų priešų partijai ir mojuočiau jų vėliava. Bet progą praleido pats blogis, jau man viskas normaliai. Tai va, bandžiau tą idėją iškalt, užforsuot sau ją vykdyt kažkaip, bet nepavykdavo – kol tiesiog nenušvitau taip lengvai, nes pailsėjau ir, galop, atsitraukiau.

Man reikėjo tiesiog atsipūst ir įsijaust į tikrą kelionę (nes seniai tokia buvo, o ankstesnes prabėgom ir pramiegom patirdavau tik vakarėliuose, tada kas iš to, kad ne Lietuvoj), jog pagaliau susivokčiau kas tas balansas, o visos tos mintys, kurias padrikai rašiausi į Notion'ą, sugultų nepriekaištingai galvoj.

Kur aš pagaunu pusiausvyrą

Supriešinti poliai, du skirtingi kardinaliai namai (čia mūsų) – Vilniuj už lango tranki Konstitucija ir prospektai su visom jūsų sirenom ir britvom trečią AM, o išbėgus vasarom palei upę užgraužia veido ertmes – Šimašiau, tiek čia mašinų ir neplautų gatvių. Bet vaizdas iš balkono arčiausiai Manhattano visoj sostinėj ir nu man tas patinka, aš jaučiuos pati pulsuojanti tame judesy ir lenktynėse, tik kiek ilgai. Tada Juodkrantėj, oi, aš tave myliu, sengire ir jūros mėli, tiek daug erdvės svajingai tylai, ramybė ten iš niekur, ypač, kai nebelieka kitų poilsiautojų, tik aš. Ir tas realus balansas kažkur autostradoj, cha, tarp ten ir tarp ten – nors šiuo gyvenimo momentu labiau svyru link vakarų ir izoliavimosi nuo disonansų.

Aš ribotų resursų – pzda, kiek esu perskaičius produktyvumo hack'ų, tada bandžius taikyt ir sudegus iškart, kiek esu spaudus save eit pagal planą tvarkytis ir per valandą surūšiuot spintoj vasarinius drabužius. Nevyksta taip dalykai, man reikia, nes aš žmogus, pailsėt, tada net sutaupysiu overall laiko. Svarbu žinot kada sustot, nes, kartoju – ma no ri bo ti re sur sai. Tą dar supratau, kai po kelionės atguliau, nes nu tikrai labai aktyviai varėm, tada turėjau dar savaitę skirt tik sau ir atsibūt ramybėj, bet kažkaip prisikūriau (vėl) planų – važiuot su dviračiu, rašyt, tvarkytis, bėgt ir lėkt, kad susirgau šešiom dienom. Mane fiziškai pats kūnas pasodino, tikiu, o gal ir ne, kad taip išbalansavo tą skubėjimą, nu privertė trumpam užsilaikyt. Man, aišku, nepatiko, tai aš prablioviau visą laiką, bet čia kita tema, apie pusiausvyrą man tapo tik aiškiau po to.

Dar toks įdomus, iš trip'o po žemyną – mane nevaikiškai pavergė Šveicarija, nu ta visa tvarka, žinojimas, pasitikėjimas sistema ir ji pati, gamta dar efektinga, aišku, bet tada maistas – ne, gaidys, šveicarai patys užsiraukę max ir kartą šaukė ant manęs ir Raganos, nes jai iškrito iš nasrų kankorėžis. Iškart po to mes varėm į Italiją, kur valgyt jau palaima, o žmonės daug malonesni, nu bet tada neveikia švieslentės ir parkomatai, o kelios šiukšlės palei tvorą nelabai ką sujaudina. Kalbėjom tą pat vakarą, kad čia ir bus balansas – tu turi vieną, kitas kitą, apimti visko neįmanoma, o pats gyvenimas banguotas. Taip zjbs, kad galim pamatyt ir dar pačiupinėt, giliai sukoreliavo man tada. Iš tos pačios kelionės meteorologinė pusiausvyra – prie Como laikės +25, vanduo ramus ir kaitri saulė degino pakaušį, o link namų sustojom Austrijos Tyroly, kur buvo, nu, taip, kaip ateis pas mus – ta dargana ir vėjas, ir tamsa. Bet aš taip apsidžiaugiau, toks doras jausmas, darna patyrimu.

Kai jau apsikaišiau emocinę sveikatą, padirbau su savim (populiaru sakyt), sugrąžinau daug muzikos į kasdienybę – klausaus ko noriu eidama į darbą, tvarkydamasi chatą, nu bet kur, bet ką, kas tuo metu prilimpa (keyword – ko noriu). Tai čia esmė, kad buvo momentų prieš pusmetį, kai versdavau save niūriom akimirkom paleist ausinėse ką nors "pozityvaus", nors nifiga nesinorėdavo, aš geisdavau Placebo ir sielvartingai verkt (kartais išvis tyloj kenčiau). Kažkada leidau sau taip padaryt, tas net išlaisvino – sumečiau, kad įsijaust, jei noris paliūdėt – galiu, dar galiu su Placebo (čia paslaptis ir niekam nesakau), esmė, kad taip išbalansuosiu ir, kai leisiu jausmui biški pagyvent, pabūsiu kuo turėjau būt – savim.

Kraštutinumų nuotykiai dar vyko su maistu prieš tai – ribojimai ir dietos, visaip ultra sveikai, net kartais neskaniai totaliai, kol nusibadavau (guodžiau save, kad dėl sveikatos ir vieną dieną atsibusiu arkliu), bet buvo vakarų, kai prisirydavau trapučių su riešutų kremu, ne tai, kad biški, po pakuotę. Nenuskambėjo tragiškai, kai parašiau, bet aš taip išgyvendavau ant ryto, kad iš to siaubo save savaitei spausdavau, nu tipo "susiimt". Šeštadieniais atkrisdavau, deja. Užsibaigė gastro-tragedija, kai leidau sau maitintis kuo tik noriu (nu pasishiftino ir kraujas), net per atostogas kasdien ledai ir sūriai negadino nuotaikos, ją tiktai kėlė – net jei tai nėra palanku mano taip siekiamai sveikatai, žinojau, kad grįžus į rutiną sugebėsiu balansuot, o man nuo to ramu, ramiau. Galiu nusipezėt su kokiu tortu, nes ant rytojaus – laikydama savy balansą – įpilsiu kūnui ekologiškesnio kuro.

Nu ir kai aš tokia maniakinė planuotoja, nes noriu viską užrašyt ir kad tikrai laiku įvyktų, tai suplanuoju kada neplanuot (dabar dažniau, nei priešingai) – kaip malonu, nes tiesiog neturiu ką vykdyt ir galiu atsipūtus pamąstyt "o ką dabar". Ir būna, kad tingiai iškrentu medūzos poza, bet leidus sau išsitingėt progresyviai imuosi reikalų, darbų, gaminimų ir skaitinių. Dar užčiuopiu kada save sodint ant tinginio – kaip jau rašiau, kad reikia pauzių prieš pavarant. Ne mano siekiamybė gyvent be kalendoriaus, bet afigienai yra užsiimt kuo duotu metu trokštu, o ne vergaut susikurtiem planam. Apskritai, vis nuosaikiau klausau tikrųjų savo norų (ne primestų sistemos), gal kada parašysiu atskirai.

Viską ką čia nuoširdžiai surašiau patvirtina ir neuroscience – kai kažką veikiam malonaus, išsiskiria toks dopaminas (jis duoda pakilumo), bet skausmas randasi ten pat, toj pačioj smegenų daly, tai tos užkrautos smegenys vis turi pačios balansuot, išsilaikyt. Jei kažkurio per daug, ir ženkliai (nes jei tik biški, susitvarko pačios), reikia atstatinėt pusiausvyrą, o su apsėdimu radikalumui, kaip žmonės dabar mėgstam šitam amžiui, tas labai challenging ir paskui prislegia. Atsakymas yra turbūt pabūt visaip – išjaust, nusigyvent, pakilt (savuose rėžiuose), patirt, patyrinėt.

Man pačiai pagaliau dašuto, kad "blogi" jausmai, emocijos nėra blogi kažkuo, jei juos pasikviečiu paegzistuot, kad galima ir kmr, ir dirbt. Užvis labiausiai balansuoju, kai natūraliai jaučiuos savim, nes aš tai aš, ne svetimybė su įsakymais. Tai todėl visai nebesiparinau, kai mintis apie pusiausvyrą guldžiau nuo gegužės, o surišau po pusmečio. Tiesiog žinojau – parašysiu. Kai užsinorėsiu.