• Dovilė

5 būdai namie patirt sąmoningumą ir atlaisvint protą

Mindfulness (sąmoningumas?) kasdienybėj mane pritrenkė iš oro – medituodavau aš sau ramiai, gilinaus ten į technikas, kaip užsimerkus būt čia ir būt dabar – kvėpuojant gi, todėl net negalvojau, kad kažkaip galiu elgtis teisingiau tiesiog gyvendama (nors apie tai skaičiau). Ir dar namie, užsidarius, nes, nu, karantinas, ką čia prisielgsi. O tada vieną dieną sugavau save, kad žiūriu, kaip pensininkas (ot stereotipai), per langą, tyrinėju statybas, praeivius skubančius, medžius nuplikusius – jau gruodis buvo, bet dar be sniego. Ir, eina sau, kaip gera pasidarė, supratau, kad esu tame momente – ne kažkur mintyse, ne savo dramoj, ne analizuodama praeities klaidas ir ne gailėdamasi dar neįvykdytų ateities nusikaltimų. Ta-me mo-men-te. Tai džiaugsmas, nes išėjo, kad organiškai ir be prievartos prisitaikiau meditacijose dėstomą teoriją ir, o, mama, dabar galėsiu treniruot save tą daryt dažniau, kada noriu, kada reikia, kai tik ištiks maištas galvoje ir reikės pargrįžt iš siaubo.



Smegenims sąmoningumas ir buvimas dabarty itin padeda (įrodyta moksliškai) – čia kai be išankstinio nusiteikimo supranti kur esi ir ką darai, mažiau lieka vietos nerimui ir asmeniniams teismams, galima kontroliuot save ir emocijas (tas užvis reikalingiausia – juk sergu depresija). Gaunasi, kad svarbiau kaip darai – tai pilnu protu – o ne ką konkrečiai. Todėl kai man tas trumpam pavyko, toks azartas kilo – kaip vis įsižemint, dabar gi galiu save valdyt, čia tą jaučiu, čia tą matau, tą girdžiu, suprantu kur esu ir ką mes veikiam (aš ir protas). O juk amžiais rasdavaus kitur, kai pagalvoji – dažniausiai telefone, paskui įvykiuose, kurie buvo arba ne (gal bus ar būtų), darbe jam pasibaigus ir prie jūros per marketingo meetą. Radau atsakymą – bent taip jaučiaus – malšinsiu nerimą bei stresus šitaip, be to, čia ne pati sugalvojau, kad pagelbės egzistencijai, o taip rašė Medium, ir knygose, ir žmonės gi taip kalba. Tiesa, labiausiai dabarty gyvena šunys – užmačius tokį faktą žūtbūt reikėjo įsijausti dar labiau.


Tai apie meditaciją rašiau anksčiau, bet galima tą mindfulness tiesiog imt ir išbandyt – pavyzdžiui namie, kol visi čia mes prispausti (nors sąmoningai galima netgi bėgiot). Galbūt kaip man pavyko, gal surast savo, bet čia situacijos ir potyriai kur aš įsijaučiu – tiesiog būnu, gyvenu, pailsinu protelį (žinokit, kad vis tiek kas kartą reikia pasistengt).


Buitis ir indai


Indų kalnas būdavo taip įprasta – nu, pakrausiu tų lėkščių į bokštą ir tada surikiuosiu į indaplovę, baisaus čia daikto, gi tokia ponia aš. Neįskaičiavau, kaip gadina nuotaiką ta krūva (nors neatrodė – ignoruodavau) ir net nepagalvojau, kad bliūdus išsiplaut po pusryčių gali būti taip meditatyvu. Tai apie tai pamąsčius pabandžiau – kol kempine braukau per lėkštę ar puodelį, stebiu kaip nuteka vanduo per rankas, kaip putoja ploviklis, kaip iš po burbuliukų išlenda švara ir tuščia kriauklė. Nu, geras – čia taip išsireiškus paprastai, ne poniškai. Neskubu niekur su ta lėkšte, aišku, sąmoningai pristabdau dar, pasidžiaugiu, koks gražus indas (rudas, paprastas, Ikea). Durnai gal skamba, o gal ne, bet tikrai mėgautis galima, čia juk dar paskutinė minutė sau prieš sėdant prie darbų. Ir su visais buities reikalais taip – vis tiek reikės juos padaryt, gal visai nieko tai paverst terapija. Gi toks įdomus šveistukas ir taip žaviai nuvarva vanduo (rimtai).


Daiktas tyrinėjimams


Šitai taikydavau jau kylant tam nerimui, kurio, senukai, taip lengvai nesuvaldysim – čia gi tuoj priepuolis ir stos širdis, numirsiu. Bet bandžiau ir šiaip, tokia gaunas pertrauka, jeigu jos reikia (būtina!), geriau nei eit rūkyt ar šokolado. Tai išsirenkam daiktą (namie jų pilna) ir skiriam jam visą savo dėmesį – ką galime ištirt ir sužinot? Pasirinkimas gali būt vaza, spintelė, pintinėj obuolys ar netgi katinas – geriau, jei plyšęs, nejudės. Lengviausia gilintis į tai ką matom – išvaizdą – kaip objektas atrodo, kokia jo tekstūra, spalva ir forma, apšvietimas, dar šešėliai, gal kažkaip įdomiai ant jo krenta. Smagiau yra su kokiu vaisium, tada jį galima paimt, jei apvalus – paridinėt, suimt į delnus ir pabandyt užuost (čia gi dar vienas pojūtis!). Koncentruojantis į kažką vieną, būdavo, jau raminuos, susifokusuoju, aplink viskas ima nykt ir visogero jums, pasinėriau aš į mandariną. Paskui, būdavo, suvalgau jį ir dar devynis, bet čia jau kita mano bėda, apie eating ir tik tada mindful bus atskiras įrašas, žadu.


Garsai ir muzika


Savo liūdniausioj stadijoj rymodavau tyloj – tai aišku tada mintys lenktyniauja, kuri pasinaudos ta tuštuma ir iškels skandalą, tada jau nerimas ims viršų. Buvau primiršus, bet prisiminiau, kad mėgstu muziką, turiu playlistų, vis dar generuojamus Discover Weekly – įsijungdavau rytais, per pietus. Tai muzikos galima klausyt, net jei kažko giliau apie ją neišmanai – išgirst vis tiek išeis skirtingus instrumentus, šitą žemą, tą aukštesnį, vokalą (jei yra toks, žinoma, sveiki, minimalistai). Nereikia teist ką girdim – tiesiog klausytis, gal patrypt į ritmą, kartu dainuot, akomponuot (jei turite su kuo, pajuokavau čia). Kartais muzika tiesiog background'e bus, bet jei norėsis grįžt į momentą, tai geriau yra išgirst ką čia groja, gal netyčia Despacito, tai tada mindfully išjungiam. Apskritai klausyt garsų labai veiksminga, man bent – už lango šiaip tai nuolat triukšmas, užtenka atsitraukt nuo kompo ir čia tuoj pat būsi įžemintas statybų, greitosios, šunų ir lenktynių trasos.


Pilnaprotiškai pro langą


Mano mėgstamiausias, nes čia labai paprasta – pačiam nieko nereik daryt, jau viskas atlikta, tik žvilgsnį palaikai ir bus ramu. Tai nesvarbu į ką langas – ar į statybas ir stiklus, ar į kitą namą, ar į japonišką sodą (yra tokių, tikiu), ką tyrinėt ir rast susidomėtino visur bus. Pas save pradedu nuo artimiausio objekto, kurį matau, ir stebiu tolyn, kylu į viršų, domiuosi visuma, kaip ir su daiktu – kokios formos čia, kokia spalva, apšviesta ar tamsu, bet teist negalima, tiktai žiūrėt. Aišku, įdomiau jei malas kokie žmonės, dar geriau gyvūnai (savarankiški ir grakštūs, bet taip retai bus). Realiai tai labai daug ką yra pamatyt, analizuot pažįstamam plote vis kitą dieną, kitom sąlygom. Aišku, kad jau baisiai nusibodę, norėtųs pro iliuminatorių žiūrėt į vandenyną iš lėktuvo, bet ir į apsnigtus medžius ir zyles ant šakų visai naudinga, kaip sužinojom.


Skaitau ir nepabėgu


Kiek knygų priplanuodavau skaityt, kaip stengdavaus, pačiu minčių nevaldymo piku niekaip negalėdavau susikaupt – pradedu kokį skyrių (nesvarbu ar romanas, ar dalykinė) ir jau klaidžioju po savo rūpesčius, tada žmonijos rūpesčius, klausaus anksčiau minėto gatvės triukšmo, kažką krapštau nagais, nu rūpi viskas, tik ne teksto suvokimas. Vėliau tiesiog bendrai aprimau, tas kažkiek prasprendė skaitymą, nors būdavo, kad sąmonė pabėga ir sėkmės man parsivest ją – dažniausiai pati grįždavau dviem puslapiais atgal ir tekdavo bukai pradėt kur pametus aną sakinį. Ir neseniai, kaip tik Birutės Galdikas “Rojaus atspindžiai” atsivertus, supratau, kad man, nu, nerealiai įdomu, bet vis tiek kažką užsigalvoju, tai kaip čia galiu spręst dabar. Pamėginau taip vaikiškai, užėjo durnius, atsiverčiau kur pasiklydau ir ėmiau sau garsiai (nu pusbalsiu) skaityt. Pastraipą, pusantros ir greit susitupėjau, taip gera buvo – nulaužiau kodą, dabar tai, bliamba, suskaitysiu viską. Garsiai sau kažką pasakyt, primint ir šiaip padeda – girdim savo balsą, aišku gi, kad dabar čia aš pats su savim kažką tariuos.


Nebūna, tipo "kaip man gera, gal per langą pažiūrėčiau, gal mandariną pauostyčiau", būna “o dabar, o tada, o vėliau, eina sau, Dovile, nuuuu”. Tai kartais, kai jau protas į lankas, į pievas ir pajaučiu, kad pasimečiau ką daranti ir kur, forsuoju kažkurį iš būdų, kad apsiramint, susigrąžint smegenis į dabartį – suveikia. O stabilioj būsenoj ieškot, kaip įsižemint yra dar gražiau ir įdomiau – visi momentai savaip reikšmingi, verti įsigyvenimo į juos. Praktikuojant pasirodo, kad ta sąmonė visai įdomi ir tyli, ne išprotėjus, ko tereikėjo, tai tik trupučio pokyčių savo elgesy.